Pankreatitas – tai kasos uždegimas, pažeidžiantis kasos audinį ir trikdantis jos egzokrininę bei endokrininę funkciją. Klinikinėje praktikoje dažniausiai skiriamos dvi formos: ūminis ir lėtinis pankreatitas. Abi būklės reikalauja aiškiai struktūruotos gydymo taktikos, kurioje pankreatito gydymas neatsiejamas nuo tiksliai parinktos mitybos strategijos. Esant kasos pažeidimui, vienas svarbiausių intervencinių veiksnių yra individualizuota pankreatito dieta, leidžianti sumažinti virškinamojo trakto apkrovą, palengvinti simptomatiką ir slopinti ligos progresavimą. Naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad racionali mityba gali sumažinti komplikacijų dažnį, hospitalizacijų trukmę ir pagerinti bendrą paciento metabolinę būklę. Šiame straipsnyje pateikiamos įrodymais pagrįstos mitybos gairės, kurios padės pacientams efektyviau spręsti klausimus, susijusius su tuo, ką galima valgyti sergant pankreatitu, ir kaip atrodo optimalus pankreatito dietos meniu klinikinėje praktikoje.
Pankreatito klinikinės formos ir mitybos indikacijos
Ūminis pankreatitas dažniausiai pasireiškia staigia klinikine eiga, apimančia stiprų epigastrinį skausmą, pykinimą, vėmimą bei sisteminio uždegimo požymius. Lengvos formos atvejais žarnyno funkcija išlieka intakti, todėl enterinis maitinimas gali būti pradėtas anksti, užtikrinant gleivinės barjero vientisumą. Sunkios formos atvejais, kai išsivysto nekrotizuojantis procesas ar daugiasistemis nepakankamumas, gali būti indikuojama laikina parenterinė mityba. Priešingai, lėtinis pankreatitas progresuoja palaipsniui ir sukelia egzokrininės funkcijos nepakankamumą, dėl kurio pacientai dažnai kenčia nuo steatorėjos, malabsorbcijos ir kacheksijos. Tokiais atvejais pankreatito gydymas neįsivaizduojamas be ilgalaikės dietoterapijos, pagrįstos fermentų pakaitine terapija bei energetiškai subalansuotu meniu. Klinikiniai duomenys aiškiai įrodo, jog koreguota mityba lemia mažesnį simptomų intensyvumą, mažina komplikacijų tikimybę ir pagerina gyvenimo kokybę pacientams, kuriems aktualu žinoti, ką galima valgyti turint pankreatitą.
Gydytojo dietologo konsultacijos Vilniuje ir nuotoliu.
Mitybos nepakankamumas ir jo sisteminis poveikis
Pacientams, sergantiems tiek ūminiu, tiek lėtiniu pankreatitu, dažnai diagnozuojamas baltymų-energijos mitybos nepakankamumas, kuris sąlygoja klinikinių rezultatų blogėjimą ir prailgina sveikimo eigą. Apetito stoka, skausmas valgant, fermentų trūkumo nulemta malabsorbcija bei padidėjęs katabolinis aktyvumas sudaro kompleksinį sindromą, kurio metu sutrinka maistinių medžiagų įsisavinimas bei panaudojimas audinių regeneracijai. Dėl šių veiksnių reikšmingai mažėja kūno masė, o progresuojanti hipovitaminozė (ypač vitaminų A, D, E ir K) tampa papildomu rizikos veiksniu imuninei disfunkcijai. Esant tokiai būklei, vien tik standartizuotos pankreatito dietos nepakanka – būtinas integruotas gydymo modelis, į kurį įtraukiama specializuota dietologinė priežiūra, fermentų pakaitinė terapija ir, jei reikia, enterinis maitinimas. Sistemingas požiūris į pankreatito mitybą leidžia ne tik atstatyti fiziologinius rezervus, bet ir suvaldyti klinikinius simptomus, mažinant steatorėją bei žarnyno diskomfortą. Taigi sprendžiant klausimą, ką galima valgyti sergant pankreatitu, būtina vertinti ne tik maisto pobūdį, bet ir organizmo gebėjimą jį pasisavinti.
Mitybos strategija ir terapinės gairės
Efektyvi dieta remiasi fiziologiniais virškinimo sistemos poreikiais bei kasos funkcijos palaikymu, todėl pagrindinis mitybos principas – minimalus sekrecinis dirginimas. Klinikinėje praktikoje prioritetas teikiamas nedidelės apimties, dažniems valgymams (5–6 kartus per dieną), vengiant per ilgo alkio tarpo ar persivalgymo, kuris aktyvuoja pankreatinę sekreciją. Maistas turi būti termiškai apdorotas – garintas, virtas, troškintas, išvengiant kepimo riebaluose, aštrių ar mechaniškai šiurkščių tekstūrų. Optimalus meniu turi būti subalansuotas: baltymai gaunami iš liesos mėsos, paukštienos, kiaušinių baltymų ir ankštinių daržovių; angliavandeniai – iš lengviau virškinamų kruopų, bulvių, daržovių, vaisių be luobelės; riebalai – ribojami, tačiau neeliminuojami visiškai, ypač jei taikoma fermentų terapija. Tinkamai sudarytas planas užtikrina adekvatų kilokalorijų tiekimą, sumažina pankreatogeninio skausmo dažnį ir leidžia išvengti funkcinės dekompensacijos. Ši praktika kritiškai svarbi sprendžiant, ką galima valgyti turint pankreatitą, ypač ilgalaikio valdymo kontekste.
Leidžiami ir vengtini produktai
Koreguotas mitybos režimas yra esminė pankreatito gydymo dalis, todėl maisto pasirinkimas turi būti griežtai pagrįstas fiziologiniais virškinimo poreikiais. Toliau pateikiamos rekomendacijos pagal klinikinius mitybos protokolus:
Leidžiami produktai (rekomenduojami įtraukti į pankreatito dietos meniu)
- Liesa virta arba troškinta mėsa: vištiena be odos, kalakutiena, triušiena.
- Liesos žuvys: lydeka, menkė, jūrinė lydeka.
- Baltymų šaltiniai: kiaušinių baltymai, neriebūs varškės produktai.
- Virti ar garinti daržovių patiekalai: cukinijos, morkos, moliūgai, brokoliai.
- Kruopos: avižos, grikiai, rudieji ryžiai.
- Vaisiai: kepti/ virti obuoliai, bananai, kriaušės be žievės.
- Riebalų šaltiniai (saikingai): alyvuogių aliejus, linų sėmenų aliejus, avokadas.
- Skysčiai: negazuotas vanduo, silpna žolelių arbata.
Vengtini produktai (aktyvuoja fermentinę sekreciją, dirgina gleivinę):
- Kepti, rūkyti, marinuoti ar perdirbti maisto produktai.
- Riebūs pieno produktai: grietinė, sūriai, sviestas.
- Transriebalų šaltiniai: greitasis maistas, konditeriniai gaminiai.
- Gazuoti gėrimai, saldieji sirupai, energiniai gėrimai.
- Aštrūs prieskoniai, česnakas, svogūnas, actas.
- Ankštiniai ir nevirtos kopūstinės daržovės.
- Alkoholis – absoliuti kontraindikacija, net ir minimali dozė.
Laikantis šių gairių, mityba tampa saugi, subalansuota ir mažina ligos progresavimo riziką. Tokiu būdu pacientai gauna aiškų atsakymą į klausimą, ką galima valgyti, nepažeidžiant terapinių principų.
Fermentų terapijos vaidmuo ir vartojimo principai
Lėtiniu pankreatitu sergantiems pacientams dažnai išsivysto egzokrininės funkcijos nepakankamumas, dėl kurio organizmas praranda gebėjimą adekvačiai skaidyti baltymus, riebalus ir angliavandenius. Klinikinėje praktikoje tai pasireiškia steatorėja, meteorizmu, hipovitaminoze bei progresuojančiu svorio kritimu. Tokiais atvejais gydymas turi būti papildytas farmakologiniu fermentų skyrimu – standartizuotais pankreatino preparatais, kurių sudėtyje yra lipazės, amilazės ir proteazės. Optimalus efektas pasiekiamas tik tuomet, kai fermentai vartojami valgio pradžioje, neatskiriant jų nuo maisto suvartojimo. Fermentų dozavimas turi būti koreguojamas individualiai, atsižvelgiant į dietos meniu energetinę vertę bei paciento fermentinį atsaką. Empiriniai duomenys rodo, kad nuoseklus fermentų vartojimas sumažina dispepsinius simptomus, pagerina maistinių medžiagų pasisavinimą ir leidžia pacientams be rizikos išplėsti racioną, žinant, ką galima valgyti. Svarbu pabrėžti, kad fermentų vartojimo režimo nesilaikymas reikšmingai mažina dietoterapijos efektyvumą, todėl edukacija ir griežta dozavimo priežiūra yra kritinės šios intervencijos sudedamosios dalys.
Skysčių balansas ir hidratacijos svarba
Sergant pankreatitu, skysčių balansas yra vienas iš pagrindinių fiziologinės homeostazės palaikymo veiksnių. Hipovolemija, kurią lemia vėmimas, viduriavimas ar sumažėjęs suvartojamo maisto kiekis, didina kasos pažeidimo progresavimo riziką. Todėl pacientams griežtai rekomenduojama kasdien užtikrinti pakankamą skysčių suvartojimą – dažniausiai tai 1,5–2,5 litro negazuoto vandens ar izotoninių gėrimų, priklausomai nuo būklės sunkumo ir gretutinių ligų.
Riebaluose tirpūs vitaminai ir mikroelementai
Dėl riebalų malabsorbcijos pacientai, turintys egzokrininės kasos funkcijos nepakankamumą, dažnai susiduria su vitamino A, D, E ir K trūkumu. Šių riebaluose tirpių vitaminų stoka gali sukelti regos sutrikimus, osteopeniją, kraujavimo riziką bei imunologinę disfunkciją. Tokiais atvejais pankreatito gydymas apima ne tik fermentų vartojimą, bet ir tikslingą papildų paskyrimą, griežtai remiantis laboratoriniais rodikliais.
Papildų vartojimo principai
Vitaminai turėtų būti skiriami lipidų turinčiose formose, kad būtų maksimaliai pasisavinami – ypač jei pacientas dar nevartoja pakankamų fermentų dozių. Kartu gali būti rekomenduojami ir B grupės vitaminai, cinkas, selenas ar folio rūgštis, jei nustatoma jų stoka. Tačiau bet koks papildų vartojimas turi būti suderintas su gydytoju gastroenterologu ar dietologu – nes netinkamas dozavimas gali būti žalingas.
DUK – Dažniausiai užduodami klausimai
1. Ar sergant pankreatitu reikia visiškai atsisakyti riebalų?
Ne. Visiškas riebalų eliminavimas nerekomenduojamas, nes tai gali sukelti energinį deficitą ir vitaminų A, D, E, K trūkumą. Svarbu rinktis sveikuosius riebalus ir vartoti juos kartu su fermentais.
2. Kiek kartų per dieną turėčiau valgyti?
Optimaliai – 5–6 kartus per dieną, mažomis porcijomis, reguliariai, kad nebūtų per ilgų pertraukų.
3. Ar galiu gerti kavą ar gazuotus gėrimus?
Gazuoti gėrimai – griežtai nerekomenduojami. Kavos vartojimas priklauso nuo individualios tolerancijos, tačiau esant ūmiam pankreatitui – vengti.
4. Ar galima vartoti augalinius papildus ar „natūralius“ fermentus?
Tik pasitarus su gydytoju. Augaliniai papildai dažnai nėra tinkamai kontroliuojami, o netinkamos medžiagos gali sukelti sekrecinį dirginimą ar sąveiką su paskirtu gydymu.
5. Ką daryti, jei po valgio vis tiek jaučiu pūtimą ar skausmą, nors laikausi dietos?
Tokiu atveju būtina peržiūrėti fermentų dozę ir mitybos racioną. Gali būti, kad reikia koreguoti vartojimo laiką arba papildomai ištirti malabsorbcijos mastą.
Šaltiniai
ESPEN gairės dėl klinikinės mitybos ūminiam ir lėtiniam pankreatitui
https://www.clinicalnutritionjournal.com/article/S0261-5614%2823%2900459-4/fulltext
AGA klinikinės gairės dėl egzokrininės kasos funkcijos nepakankamumo (EPI)
https://www.gastrojournal.org/article/S0016-5085%2823%2904780-7/fulltext
